• 2014 02 11 – 03 20
  • Nors menininkas kuria daugiausiai instaliacijas, tačiau šiuo atveju jis nesiekia nustatyti aiškių ribų ar išskirti ryškių kategorijų, kurios apibrėžtų parodoje pristatomus jo darbus. Autorius palieka erdvės neapibrėžtumui, interpretacijai bei sąmonės srautui. Intuityviai komponuodamas objektus, menininkas pasikliauja savo nuojauta ir sąžine, kurios atsiveria žiūrovui kūriniuose. Svarbu pati eiga, kintamumas ir galimybių variacijos – visa tai ir yra „Procese“.
  • Jonas Aničas (g. 1987 m.) priskiriamas jaunajai lietuvių skulptorių kartai. Baigęs Nacionalinę M. K. Čiurlionio menų mokyklą, nuo 2007 m. pradėjo mokytis šiuolaikinės skulptūros Vilniaus dailės akademijoje, o nuo 2012 m. tęsia studijas skulptūros magistrantūroje. 2004 m. surengė personalinę fotografijų parodą, o nuo 2005 m. dalyvauja grupinėse parodose Lietuvoje ir užsienyje. Menininko instaliacija pristatoma tarptautinėje šiuolaikinio meno bienalėje – JCE 2013/2015 (Jeune Creation Europeenne). Meno mugėje ArtVilnius’13 Jonas Aničas atstovavo Vilniaus dailės akademijos parodų salę „Titanikas“ ir buvo apdovanotas Geriausio jaunojo menininko (iki 35 m.) prizu. Menininkas dirba instaliacijos, tūrinių objektų ir fotografijos srityse.
  • Skulptoriaus instaliacijos susideda iš skirtingų elementų – tai rastų ar perdirbtų objektų kombinacijos. Medžiagos savo kūrybai menininkas ieško gamtoje bei periferinėse miesto erdvėse: miškuose, apleistuose pastatuose ar jau mažai kieno nors lankomose vietose. Visgi visos šios zonos paženklintos žmogaus intervencijos – krūvos išmestų, niekam nebereikalingų daiktų, pasmerktų išnykti. Iš žmogaus gyvenimo išstumti objektai tampa autoriaus kūrybiniu lobynu. Apvalydamas ir išlaisvindamas erdves, menininkas renka ir panaudoja šiuos daiktus savo darbuose. Praradę materialią naudą objektai skulptoriaus instaliacijose tampa artefaktais ir įgauna meninę vertę. Jiems tarsi suteikiamas antras šansas gyventi.
  • Menininko kūriniuose žiūrovas įsivelia į rebuso sprendimą, nes išnarplioti instaliacijų naratyvus nėra paprasta. Autorius pateikia tik užuominas ar nuorodas į tam tikrus kontekstus, kurios pakursto suvokėjo vaizduotę ir sukuria sąlygas istorijos ar pasakojimo vyksmui. Jono instaliacijos primena tarsi sumažintas teatrines mizanscenas, kada tam tikru pasakojimo momentu visi objektai yra būtent toje padėtyje. Tai lyg mini situacijos, už kurių slypi įvairūs kontekstai – socialinis, istorinis, politinis.