denisas_kolomyckis_logo2 cropped

2013 07 05 – 08 18

Denisas Kolomyckis (g. 1992 m.) – universalus šiuolaikinio meno kūrėjas tiek Lietuvos, tiek ir tarptautiniu mastu. Jo fenomenalus įvairiapusiškumas žavi, stebina ir intriguoja. Po mokslų  Nacionalinės M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriuje Denisas įstojo į šokio ir dramos konservatoriją Londone mokytis vaidybos. Sugrįžęs į Lietuvą pradėjo reziduoti „Fluxus Ministerijoje“ Vilniuje. Keletą metų dirbo su žinomu lietuvių kino režisieriumi Šarūnu Bartu, taip pat mokėsi pas avangardinio kino kūrėją Joną Meką Niujorke, kur taip pat pristatė savo meninius projektus. Deniso kūrybinis laukas neapsiriboja vien performatyviu ir kino menu. Jo bandymus su vaizduojamaisiais menais bus galima pamatyti parodoje Heaven Eleven.

Parodos sumanymą menininkas įprasmina jos pavadinime. Heaven Eleven – tai du autoriui svarbūs reikšminiai žodžiai, kurių simbolinėse prasmėse slypi dvilypumas ir tam tikra laiko samprata. Žodis heaven (liet. dangus) „kalba“ apie būties laikinumą, trapumą bei ciklišką laiką. Jis nurodo į skirtį tarp dviejų elementų (rojus ir pragaras, gyvenimas ir mirtis, gėris ir blogis). Žodis eleven (liet. vienuolika) taip pat koduoja dualistines reikšmes: juoda – balta, diena – naktis, fizinis – dvasinis. Šiame skaičiuje slypi saulės ir mėnulio energija, kas yra aliuzija į šviesą ir tamsą.

Pagrindinė tema, kurią vizualiai perteikia pristatomos instaliacijos, yra laikas. Autoriaus išreikšta laiko percepcija paremta cikliškumu: nuolatinis judėjimas link kritinio momento (sunaikinimo/susinaikinimo), kada pasiekiamas singuliarinis taškas arba nulinė zona, o po to vėl sugrįžtama į pradinį etapą (atgimimas, atsinaujinimas). Tokią laiko sampratą įprasmina ir pats meno kūrinio gyvavimo laikas. Jo cikliškumas instaliacijoje atsiskleidžia per laiko tėkmės pojūtį ir išryškintą artefakto būties trapumą. Vienoje iš instaliacijų menininkas naudoja gyvas gėles, kurios parodos metu „pasmerkiamos“ susidurti su savuoju ciklišku laiku. Autorius pabrėžia gėlių vytimo procesą, kuris veda link kritinio taško – išnykimo. Kitoje instaliacijoje esminiu elementu tampa duona. Menininkas džiovintas duonos riekes sukabina ratu ir metaline tvora atskiria nuo žiūrovo, taip akcentuodamas individualią materijos akistatą su laiko tėkme. Pelėsis paženklina riekės kūną laiko pėdsakais. Iš duonos riekių sukurta rato forma taip pat yra nuoroda į laiko cikliškumą.