2013 04 23 – 05 13

Laura Guokė – jaunosios kartos grafikė, kuri neapsiriboja viena menine raiška. Ją domina fotografija, skulptūriniai objektai, šilkografija, eksperimentinės garso bei vaizdo instaliacijos ir naujųjų technologijų panaudojimas, o svarbiausiu objektu kūryboje pasirenkamas žmogaus kūnas.

Laura Guokė yra baigusi magistro studijas Šiaulių universitete bei bakalauro studijas Vilniaus dailės akademijoje. Meninkė yra apdovanota Jaunųjų meno ir kultūros kūrėjų apdovanojimu, kurį skyrė Šiaulių miesto savivaldybė, taip pat (AV17) galerijoje vykusio konkurso Naujojo avangardo objektas premija bei daugelį kitų apdovanojimų, įvertinančių jos meninę bei kultūrinę veiklą. L. Guokė yra dalyvavusi ne viename respublikiniame ir tarptautiniame projekte Latvijoje, Estijoje, Lenkijoje, Didžiojoje Britanijoje, Rumunijoje, Makedonijoje, Austrijoje, Italijoje, Rusijoje, Kanadoje, JAV, Indijoje, Malaizijoje ir Japonijoje. Menininkė yra surengusi virš dešimt personalinių parodų Lietuvoje bei užsienyje.

Autorę kūriniui “Sunaikinta visata” inspiravo Armandas Schulthessas (1901–1972) – šveicarų menininkas, šiandien siejamas su Art Brut (brutalaus meno) kryptimi, kūrybos istorija, bandant perprasti jo mąstymą, nulėmusį pasirinkimą, kuris radikaliai pakeitė jo gyvenimą. Daugiau nei prieš 60 metų A.Schulthessas pradėjo kurti didžiausią savo projektą – 18 tūkst. kvadratinių metrų ploto miške sukūrė filosofinį sodą: tūkstančius metalinių plokštelių išrašė kelių kalbų tekstais, taip siekdamas perteikti žinias, įgytas analizuojant straipsnius įvairiomis kultūros ir mokslo temomis. Savo „Miško enciklopedijoje“ jis sudarė apie 70 albumų seksualumo ir meilės temomis, kuriuos iliustravo detaliais anatominiais ir erotiniais piešiniais. Lauros inspiracijų šaltiniu, subrandinusiu parodos „Sunaikinta visata“ idėją, tapo ne tik šio menininko kūryba, bet gal net labiau faktas, kad netrukus po jo mirties per daugiau nei 20 metų sukurtas unikalus kūrinys buvo sudegintas. Tik nedidelė šiandien vieno žymiausių Šveicarijos menininko kūrybos dalis buvo išgelbėta. Svarbiausiu autorei tapo drastiško poelgio faktas. Įvykio, kuris tik dar kartą paliudijo mūsų efemeriškumą.

Laurai svarbu ne tik kalbėti apie būtį bei nebūtį, bet ir atrasti vis naujas priemones, papildančias jos, kaip menininkės, raiškos leksikoną. Ką bepasirinktų autorė, jos santykis su analizuojama tema visada išlieka labai intymus. Pasitelkdama savo pačios kūną, ji formuoja užuominas, žinutes, kurios ištransliuoja labai skirtingas sąvokas, inspiruojančias kiekvieno iš mūsų patirčiai adekvačias reakcijas. Ant nuogo kūno, veido išrašyti tekstai. Tai – įvairių autorių apmąstymai meilės, seksualumo, fantazijų ir žmogaus vidinio konflikto temomis. Svarbios ne tik žodžių, sakinių prasmės, bet ir vizualinė jų sąranga, šiurkščiai išbalansuojanti dailių kūnų harmoniją. Šių kūnų grožiui disonuoja ir jų pozos, sustingdančios juos stipraus susijaudinimo ar negatyvių emocijų nulemtame judesyje. Būtent visa tai ir pagimdo priešpriešą, dualumą jausmų, verčiančių abejoti būties tvarumu ir gramzdinančių į nebūties baimę. Pozityvo-negatyvo efektas, kurį savo fotografijose naudoja autorė, dar labiau išryškina absoliučios tiesos neįmanomybę ir minties, kad perpratome šį pasaulį, absurdiškumą.

Spaudos pranešime naudojama informacija iš Danguolės Ruškienės straipsnio “Nebylus visatos sunaikinimas, arba Žodžiai, virtę pelenais”: http://www.durys.daily.lt/?lt=1363270398