2012 12 20 – 01 13

Rafal Piesliak yra skulptorius, apsigynęs bakalauro laipsnį Vilniaus dailės akademijoje. Parodinę veiklą pradėjęs dar 2003 metais, jis ligi šiol ją sėkmingai tęsia dalyvaudamas bei rengdamas parodas tiek Lietuvoje tiek ir užsienyje. Autoriaus interesų lauke vieną pirmųjų pozicijų užima erdvė, jos atskleidimas, todėl Rafal Piesliak yra pastatęs ne vieną scenografiją spektakliams. Autorius neapsiriboja tradicinėmis skulptūros plastikos išraiškomis, o darbo medžiaga dažnai tampa šviesa ar pati parodinė erdvė.

Rafal Piesliak – jaunosios skulptorių konceptualistų kartos atstovas. Pastaraisiais metais savo darbais tyrinėja žmogaus savijautos ir emocijų ryšį su jį supančia aplinka. Šiuo atveju – (AV17) galerijos erdvę. Atėjęs į erdvę autorius kiek įmanoma keičia, iš naujo performuoja erdvės formos ir substancijos būvį. Autorius teigia, kad jo darbuose patys objektai savaime neturi paskirų reikšmių, tuo tarpu jų visuma tarnauja kaip instrumentai parodos lankytojo naujos patirties formavimui. Rodos, jokių loginių ryšių tarp savęs neturintys objektai veikia nepaprastai prasmingai, o atsiribojus nuo parodoje aplankiusios naujų jausmų patirties galima įžvelgti ir objektus siejančius saitus.

Paroda „Žmogus, kuris nematė horizonto“ Rafal Piesliak nesiekia vieningumo ir pilnumo įspūdžio, jo pagrindinis siekis – sutraukyti gražiai sugulusias parodos lankytojo jausmus ir emocijas bei priversti juos šokti meno erdvėje iki tol nežinomais būdais. Savo darbais autorius stengiasi išjudinti įprastą meno suvokėjui kūrinio pažinimo kelią. Tai paroda, kurioje užsimezga ypatingas ryšys tarp meno kūrinio ir jo suvokėjo. Vykstantis manipuliacinis aktas kuria naują kūrinį – emocijų grandinę. Autorius savo kūriniais stengiasi išvesti žmogų iš komforto zonos, tam yra naudojamas savo kurtas apšvietimas, veidrodžiai, maži, vizualiai apgaulingi objektai. Sutraukyti kognityvaus suvokimo ryšiai tarnauja parodos tikslui – atskleidimui pavadinime slypinčio nevilties jausmo. Parodos pavadinimas „Žmogus, kuris nematė horizonto“ – gana aiški sugestija į kažką nepatirtą, o tuo pačiu kvietimas „susipažinti“ su negalima paskutine žvilgsnio aprėpties instancija – horizontu.