2012 09 05 – 09 25

Gamta yra naujumo erdvėlaikyje kūreja. Išgyvena tas, kuris turi galimybę kisti.” F.Pallaver

Federica Pallaver – Florencijoje juvelyrės specialybę įgijusi menininkė, tarptautiniuose konkursuose Rusijoje, Italijoje ir Vokietijoje pelniusi ne vieną apdovanojimą, personalinių parodų surengusi Paduvos “Fioretto” galerijoje, Romos “Orocapital”, Modernaus meno muziejuje “Ugo Cara” Trieste mieste. Alberto Franceschi gimė Bolzano mieste Italijoje 1969 m., kur šiuo metu gyvena ir dirba reklamos fotografu.

De-formations – tai menininkų iš Italijos Federica Pallaver ir Alberto Franceschi  meninė instaliacija, kuri sujungia juvelyriką ir fotografiją. Daugelį metų eksperimentuojantys su skirtingomis meninėmis išraiškomis, šie kūrėjai jungia skirtingas asmenines kūrybines patirtis, nagrinėdami sudėtingą erdvės, laiko ir materijos būties klausimą. Jaunų menininkų duetas įkvėpimo semiasi iš įvairiausių medžiagų transformavimosi metu atsirandančių formų pakitimų. Naudodami metalą, šviesai jautrų popierių, paverčia šias medžiagas objektais, vaizdais bei šešėliais. De-formacijos – tai medžiagos, šviesos, gyvenimo ir minties pokyčių vaizdinė išraiška.

Menininkė F.Pallaver pristato segmentinę instaliaciją Skiagrafie, kuri susideda iš keturių elementų: kinematografijos, tako motyvo, daktilografijos bei garso. Šio darbo pavadinimas kildinamas iš termino “skiagrafie” (senovės Graikijoje atsiradusi primityvi šešėliavimo technika), kuris pažodžiui reiškia “rašymas (graphia) “šešėliu”(skia). Autorė pabrėžia, jog šviesa ir šešėlis nėra apibrėžiami kaip priešprieša, tai , jos manymu, vientisa ir neišskiriama koegzistencija. Piešimas šešėliais (skiagrafie) pačius juvelyrikos dirbinius paverčia transformacija, o šviesotamsa tampa vienu pagrindinių deformacijos instrumentų. F.Pallaver savo instaliacijoje naudoja begalinę atspindžių ir šviesos lūžių įvairovę, kuria nori parodyti daiktus iš naujos, ir, autorės manymu, tikrosios, pusės.

A.Franceschi parodos temą nagrinėja per fotografijų seriją, pavadinimu Estraniazioni. Jungdamas skaitmeninę bei juostinę fotografijos technikas, autorius naikina tikrąjį nuotraukų vizualumą. Iškreipta ir decentruota nuotraukų plokštuma sukuria judančio vaizdo efektą, kuris suteikia vaizdui realybės pamėgdžiojimo įspūdį. Tokiomis priemonėmis A.Franceschi savo darbe naikina ribą tarp tikros ir įsivaizduojamos perspektyvos, tokiu būdu yra deformuojama netik nuotrauka, bet ir santykis tarp realybės ir vizijos.Fotografijų cikle Estraniazioni vaizdai yra projektuojami ir erdvėje, ir ant žiūrovo, taip yra pasiekiama žiūrėjimo taško deformacija. Fotografijų ciklą autorius įvardina kaip “optinę-vaizdinę anomaliją”, nes yra transformuojamas žiūrovo matymo  pojūtis: fotografijose yra jaučiamas beribis atitolimas, tačiau tuo pačiu metu yra kuriama artumo iliuzija. Nuotraukose autorius fiksuoja įvykius, kurie neturi nei pradžios nei pabaigos, tam, kad išnyktų akivaizdūs egzistencijos įrodymai.