Gisbert (1963) ir Rose Stach (1964) gyvena ir kuria Vokietijoje. Baigę skulptūros ir juvelyrikos studijas, kūrybiniame gyvenime šiomis sritimis neapsiribojo. Menininkai kuria tarpdisciplininį meną, savo kūryboje naudodami menų sintezę, taip jungdami juvelyriką, instaliaciją, video meną, skulptūrą ir fotografiją.

Gisbert ir Rose Stach yra surengę virš 30 parodų visame pasaulyje kartu ir atskirai, jų darbų yra įsigiję Japonijos, Lenkijos, Čekijos muziejai. Menininkų video kūriniai buvo rodomi filmų festivaliuose Vokietijoje, Nyderlanduose, Ispanijoje, Kanadoje, Estijoje, tarp jų ir 2009 metais Vilniuje vykusiame CinemaJove. Gisbert ir Rose Stach yra plačiai įvertinti, pelnę Amberif dizaino apdovanijimą, laimėję didijį prizą sidabro meno konkurse, Bohmler meno premiją. Be to, kad patys kuria, taip pat ir dėsto, veda kursus menų sintezės temomis Belgijoje, Palestinoje, Izraelyje.

Šią menininkų porą domina kasdieniai daiktai ir visuomeninės aktualijos. Kasdienybę ir jos situacijas jie naudoja kaip galimybę tai transformuoti ir priartinti prie žmogaus emocinio gyvenimo. Todėl dažnai pamirštamos, nepastebimos kasdienio gyvenimo detalės gali būti atpažįstamos iš kitos, emocinės, pusės. Žvelgiant iš konceptualiosios pusės – tai tiek asmeniniai, tiek ir globalūs kūriniai.

Abiejų Stach kūryboje ypatingai ryškios psichologinės manipuliacijos – kasdieniai daiktai netradicinėse vietose, žaidimas su tikrąja daiktų paskirtimi, ir socialinės potekstės – vartotojiškumas, vertybių sistema, tuštybė, religija, žmonių santykiai, emigracija. Naudodami iš esmės skirtingas menines išraiškos priemones, tiek Rose, tiek Gisbert stengiasi atskleisti prieštaringą požiūrį į šiandieninę tikrovę, kartu sava kūryba bandydami ją įtakoti. Jie žaidžia ne tik žiūrovų įpročiais skaityti reikšmes, bet ir su daiktų prasme, verte ir likimu, kurių tikslas nėra nei puošybinis, nei siekiantis sujudinti žiūrovo jautrumą.

Parodoje „transit zone” menininkai atskleidžia pereinamąsias, išsivadavimo reikalaujančias žmogaus būsenas – tranzitines zonas. Tai asmeninių kiekvieno iš mūsų pokyčių būsenos ir formos, kuriose netikrumas – tai nežinomybė dėl ateities. Parodoje menininkai paliečia ir konceptualiais sprendimais žiūrovui atveria globalias visuomenės problemas: Trečiųjų šalių išnaudojimą ir emigraciją, vergovę pasauliniams prekės ženklams ar daugelį palietusios pasaulinės ekonominės krizės atneštus netikrumo ir perkrovos jausmus. Parodoje Stach domina tranzitinėse zonose atsiduriantys vartotojai, netradicinės kūrybos vietos ir skirtinguose kontekstuose besikeičiančios objektų prasmės.
Menininkų tikslas nėra vien tik savoje kūryboje atspindėti „sugedusios“ žmonijos problemas, o atvirkščiai – diskretiškai pakeitus vaizduojamų daiktų prasmę tarnauti glamūrinei visuomenei ir pildyti bergždžius jos poreikius, teikti naują pasaulėvaizdį. Visa tai atsispindi jų instaliacijose, fotografijose, juvelyrikoje ir video projekcijose.