2011 05 10 – 06 01

Alessandros ir Valentinos fotografijos perteikia jų pačių vidinių pasaulių istorijas. Kaip rašė Susan Sontag: „Nuotraukos suteikia menamą praeities valdymo galimybę, kuri nėra reali“. Vaizdai, įamžinti fotoaparato juostelėje, lyg grakščios dvasios tampa nepaneigiamais besitęsiančių virsmų įrodymais.

Jaunoms Italijos menininkėms fotoaparatas yra instrumentas, užfiksuojantis trumpalaikius prisiminimus. Tai jokių laiko nuorodų neturintys nepastovios praeities pėdsakai. Darbuose jaučiamas didelis autorių dėmesys savo pačių kūnui.

Alessandros Rinaudo fotografijose savęs pažinimas perteikiamas itin vaidybiškai. Pirmąjį savianalizės etapą fiksuojanti serija pavadinta „Žiema“. Atsisakydama visų save kaip moterį charakterizuojančių bruožų autorė save išreiškia per neįprastų erdvių, pozų ir daiktų scenografiją. Kūrybinių ieškojimų centre – asmeninė Alessandros istorija. Tuo metu vidiniai negalavimai stipriai veikė jos išvaizdą. Menininkė atrado paraleles tarp gyvenimo įvykių bei natūralių gamtos ciklų. Kaip kinta kūnas, įgaudamas vis kitą formą, taip ir gamta keičiasi nuo atsiskleidimo iki visiško savęs neigimo. A. Rinaudo sukuria mizanscenas, panaudodama įvairius vizualinius žaismus: teatro kostiumą, pakilimą nuo žemės, nenatūralias bei dramatiškas pozas. Nuotraukų serijose „Liftas“ ir „Salė“

menininkė konfrontuoja su savo pačios atspindžiu. Veidrodis suveikia kaip atvaizdo dauginimo priemonė. Sukuriama aliuzija į diptikų ir koliažų postprodukciją, kuomet paveikslas perdaromas kaip atsiminimas, stiprinant suskaidymo ir sumišimo pojūčius.

Antrosios fotografės Valentinos D‘Accardi darbuose dėmesys nukreipiamas į aiškius objektus, kurie atspindi dar neatpažintos tapatybės fragmentus. Nuotraukų erdve tampa ir pačios autorės veidas bei į aplinką įsimaišęs kūnas. Subjaurotas darbų paviršius atspindi pragrindinę kūrybinių ieškojimų temą – neapibrėžto praeities laiko ženklus, kurie dar gali būti dabartimi.