III

2011 02 09 – 03 20

Parodoje “III” Jurgita Erminaitė-Šimkuvienė, Eglė Čėjauskaitė-Gintalė ir Ugnė Blažytė pristatė kūrinius, eksponuotus prestižiniame „KORU3“ juvelyrikos simpoziume Suomijoje.

E. Čėjauskaitė-Gintalė eksponuoja baroko ornamentiką primenančius sidabro „nėrinius“, tokius plonyčius, kad, rodos, jie net nemeta šešėlio. Tai menininkės braižas, matytas daugelyje parodų. Šie kūriniai, tarsi atėję iš paslaptingų senovės civilizacijų, yra trapūs ir elegantiški, dekoratyvūs ir stilistiškai sudėtingi. Net smulkiausios detalės –­ sagutės, kabliukai, užsegimai čia taip pat savarankiški meno kūriniai, nelygiai formuoti ir pasižymintys subtilia faktūra. Šie „tinklai“ įprasmina būtį – nešiojami lyg šarvai, jie saugo ir įkalina. Sustiprinantys kurią nors kūno dalį – riešą, kaklą ar pėdą – lyg magiški įtvarai, jie daugiau skirti sielai nei kūnui. Su tuo gali būti susijusios maginės apeigos – tinkamos Mezopotamijos karalienėms, galbūt –­ vestalių ornamentika, neliečiama ir paslaptinga. Iliuziniai jų voratinkliai apnarplioja gijomis, iš kurių nesinori ištrūkti, jos pavergia ir užburia lyg sirenų giesmė. Jie labiau susiję su legendomis ir pasakomis nei su istorija. Efemeriški, rafinuoti darbai yra konceptualūs, jų dėvėjimas, nors tai ir įmanoma, gali būti laikomas subtiliu performansu. Menininkės kūrinių vieta – neapibrėžtoje zonoje tarp funkcijos ir konceptualumo, jų vertinimas liečia abi sferas. Tačiau tai ir yra aukštosios juvelyrikos bruožas.

Jurgitos Erminaitės-Šimkuvienės stiklo monstrancijos, išstatytos lyg ant altoriaus, atskleidžia Septynias didžiąsias nuodėmes, primena prarastą visuomenės dvasingumą. Flokuotas raudonas viduriukas ženklina gašlumą; piniginė –­ gobšumą; rūstumas „užkabintas“ kabliuku; lygus, tuščias stiklas simbolizuoja tinginystę, kai nėra nieko, jokių emocijų ar troškimų. Sudėtingi kūriniai prireikus gali būti naudojami bažnyčioje, bet dabar jie akcentuoja filosofines ir socialines negalias. Tai patys konceptualiausi ir sudėtingiausi kūriniai paro­doje, preciziškai ir taupiai atveriantys nužmogėjimo temą, gyvuliškos būties ir dvasinio skurdo idėją. Prarastos vertybių sistemos nuoroda, lakoniška ir negailestinga, verčia žiūrovą susimąstyti, kuriam iš objektų jis lenktųsi, kur slypi jo asmeninis demonas. Identifikacija gali sukelti ir malonumą, ir neviltį, kai vidinės sąsajos yra sugriautos ar neišugdytos, bet į tokius dvasinius parametrus atveriančius objektus, ypač kai jie atlikti su juvelyriniu tikslumu, nereaguoti neįmanoma. Šie kūriniai yra išties fantastiškno grožio ir tas grožio idealas ar aukso pjūvis galėtų funkcionuoti ir be filosofinių aliuzijų, nors jos objektams suteikia esminę charakteristiką.

Daugumoje U. Blažytės darbų panaudota Brailio sistema. Tai unikalu jau savaime – ši juvelyrika prasminga ir neregiams. Pavyzdžiui, iš lošimo kauliukų galima sudėlioti apie 70 žodžių, o reljefinis vėrinys leidžia žaisti faktūromis, jas interpretuojant. Kvapnios dėžutės su skirtingomis žolelėmis – jazminu, levanda, leidžia ne tik skaityti užrašą, bet ir pajusti sodrius kvapus, o Dovydo žvaigždė –­ magiška hegzagrama „The D-O-G-O-D“ pateikta kaip dėlionė iš magnetų. Įmagnetinti ir ilgo vėrinio galai, su dviem žiedeliais, skirtais pirštams, užbaigiantys su archainiais motyvais susijusią kompoziciją, lyg iškastą kur nors Nilo deltoje. Autorės sumanymu, tai objektas, kurį turėtų „stebėti“ tiek regintieji, tiek neregiai, dalydamiesi taktiliniu patyrimu. Beje, tai taikytina ir kitiems kūriniams – visur regintieji gali gėrėtis spalva, bet ryški ir jų faktūra bei forma, tad idealiausia būtų juos liesti. Juvelyrika apskritai yra dėvėtojo, „nešiotojo“ menas ir niekad tai nebuvo taip svarbu kaip U. Blažytės kūryboje. Pavyzdžiui, „Smell“ dėžutes-šaukštelius galima pritvirtinti prie vėrinio visus arba atskirai, juos galima pasirinkti ir pagal nuotaiką ar paros metą. Aromaterapija, tekstas ir papuošalas tuo pat metu iškelia kūrinį į daugiaprasmio ir multifunkcionalaus suvokimo sferą. „Vilties“ vėrinys, iš vienos pusės sudėliotas iš įvairių šalių jau nebenaudojamų monetų – Lietuvos, SSRS, Gruzijos, Vokietijos, Anglijos etc., o iš kitos – užrašas „I Trust in You“, suprantamas tik neregiams. Gal ir mes visi esame tie neregiai, nebepastebintys subtilesnių gyvenimo veiksnių… Veidrodėlis, kuriame matai save tarp Brailiu rašyto teksto, primena magišką daiktą, juk kai kurios primityvios gentys laiko veidrodį durimis, pro kurias galima patekti į paralelų gyvenimą, taip ir čia – stebuklais nužymėtas vėrinys, nuo istorinės ir ekonominės būties iki vis dar išliekančio „tikiu“. Čia užfiksuoti ne šiaip abstraktūs kodai, tai rašmenys, kurių neįstengiame suprasti. Taip jautėsi archeologai, susidūrę su egiptietišku raštu, taip jaučiamės ir mes, tik dalinai galintys suprasti menininkės mintis. Ši paslaptis, nors ryški ir ekstravagantiška, yra pilna atjautos ir filosofinių prasmių, tokių kaip savimonė, tikėjimas, dvasinė regeneracija, ir galiausiai – siurrealistinis žaidimas. U. Blažytė manipuliuoja universalijomis –­ „Red heel“, taip pat su Brailio tekstu, ženklina matriarchatą, čia moteriško batelio kulnas telpa į vyriškąjį. Taigi menininkė sumaniai įprasmina metaforas, senas kaip Vilendorfo Venera ir absoliučiai šiuolaikiškas kaip Banksy grafitai. Reikia tikėtis, kad žiūrovai suvoks sudėtingą objektų ryšį, prasmingas kūrinių nuorodas.

Ne paslaptis, kad lietuvių menininkai juvelyrai dažnai kur kas labiau laukiami užsienyje nei gimtojoje šalyje. Šioje paro­doje kaip tik ir matome geros, konceptualios juvelyrikos kūrinius, kurie jau žavėjo užsienio galerijų publiką Portugalijoje, Olandijoje, Suomijoje. Norėtųsi šių trijų išskirtinės plastikos kūrėjų darbus kuo dažniau matyti Lietuvoje.